Vytautas Rumšas 75-metį pasitiko scenoje: vakare skambėjo sūnaus padėka ir prisiminimai

Vilniaus Rotušėje surengtas aktoriaus Vytauto Rumšo jubiliejinis kūrybos vakaras. Prieš 75-ąjį gimtadienį vykusio renginio pradžioje jo sūnus, taip pat aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis, tėvui skyrė jautrius žodžius: „Ačiū tau už gyvybę. Ir ačiū už meilę scenai.“ Vakaras tapo proga kolegoms ir artimiesiems susitikti bei prisiminti jubiliato kelią. Renginyje dalyvavo šeimos nariai, bičiuliai, aktoriai, režisieriai, teatro ir kino kritikai. Susitikimą „Mano mylimoji ir (ne)gailestingoji… Scena“ surengė Vidos Ramaškienės paramos fondas. Tai jau septintasis fondo renginys, skirtas teatro ir kino kūrėjų darbams bei jų istorijoms pagerbti. Anksčiau tokie vakarai buvo surengti Vaivai Mainelytei, Vidui Petkevičiui, Larisai Kalpokaitei, Nijolei Narmontaitei, Juozui Budraičiui ir režisieriui Algimantui Puipai. Ramaškienė sakė, kad anksčiau po spektaklių ir filmavimų kūrėjai dažniau susiburdavo pabendrauti, o dabar tempas toks didelis, jog net kartu vaidinantys žmonės kartais nespėja susitikti. Pasak jos, gyvi vakarai leidžia pasikalbėti, prisiminti ir palikti savo patirtį ateities kartoms. Renginį filmavo LRT, o jo pradžioje pats Rumšas skaitė eilėraštį „Sielos paslaptis“ ir atliko vaikystę primenantį teatro etiudą. Sūnus prisiminė, kad meilę scenai tėvas išpažino dar būdamas šešerių ar septynerių, sėdėdamas Kalėdų Seneliui ant kelių. Paklaustas, kuo norėtų būti užaugęs, jis atsakė – aktoriumi. Tačiau, kaip pasakojo jaunesnysis Rumšas, pasirinkimą lėmė ne vien scena: berniukas matė, kaip tėvas sunkiai dirba, myli žiūrovus ir atsidavęs savo profesijai. Jis taip pat atskleidė, kad tėtis stengiasi gyventi sveikai, bet mėgsta saldainius. Jubiliatas dalijosi prisiminimais apie pirmuosius mokytojus, mokyklinius vaidmenis ir studijas tuometinėje konservatorijoje, dabar vadinamoje Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Jis pabrėžė, kad žmogaus pasirinkimams įtakos turi šalia esantys žmonės, ir ypatingai prisiminė pradinių klasių mokytoją Eleonorą Chainauskaitę-Ravickienę, su kuria pastatė pirmąjį spektaklį.